Žinot, keista, labai keista. Keista yra matyti, stebėti, sekti, numanyti bet visiškai nieko nesiimti. Ir tai vyksta. Bet, kol visiškai neįvyko, tai, turbūt, nieko ir nedaryti. Kuo toliau tuo labiau atrodo, kad baigsis liūdnai. Bet, kas yra, kad neina to suvokti...pochuizmas visiškas visiškai visur vyrauja. Kažkokia nesąmonė. Gal būt laikas susiprotėti ir veikti? Atrasti laiko. Aiškintis.
Važiuodamas iš namų ar namo, dabar jau tikslei nepamenu, bet kažkaip ramiai sau sėdėjau ir tiesiog žiūrėjau pro langą į praskrendančius vaizdus. Ne šendien čia buvo. Jau gana seniai. Tik kažkaip buvau pamiršęs, o šen netikėtai prisiminiau vėl, tai galvoju, kad reikia pasidiskutuot sau tą interpretaciją raštu. Būtent čia. Tai va, žiūriu žiūriu aš ir matau mašinų ratus. Daug daug daug ratų. Visi sukasi. Ir ar Jums neprimena mašinos ratas mūsų visų gyvenimų? Apskritai gyvenimo. Juk ratas vis sukasi ir sukasi į priekį, kaip ir mūsų gyvenimas vis tęsiasi ir tęsiasi. Kartais lėčiau, kartais greičiau, kartais išvis sustoja. Vienų gyvenimas gražiai susiklosto, kitų sunkiai. Ratas irgi būna gražus arba ne. Gali būt lietas ratlankis gali būt skardinis. Su daug stipinų arba išvis be jų. Nežinau. Kažkaip man čia viskas labai susiderina. Žinoma, tik man!
Ratas besisukdamas gali įriedėt netyčia arba tyčia į duobę. Gilesnę ar mažutę. Kaip ir mūsų gyvenimas gali atsidurti duobėj. Kai atrodo, kad visiška šikna. Kai viskas aplink blogai, negerai, sunkiai ir nemielai. O būna, kad viskas einasi tarsi sviestu patepta, kaip ir ratui besisukant ant ką tik išlieto asfalto. Juk visiems maloniau važiuoti ką tik nutiestu keliu negu žvyrkeliu, plytkeliu ar pilnu duobių keliu...
Pakliuvęs į didelę duobę, ratas gali sulinkti, lūžti ar dar kaip nors būti pažeistas. Lygiai taip pat ir mes. Patekę į sunkią situaciją galime ar tai susižeisti ar tai palūžti, išprotėti ar dar ką nors blogo. Paskiau būname žmonės su defektais. Kaip ir ratas po remonto nebebūna naujas. Jis paremontuotas. Kaip ir žmogus pagydytas.
Ratas nėra amžinas. Ankščiau ar vėliau jis susidėvi ir tampa nebetinkamu vartoti. O ką žmogus? Gyvena gyvena ir atėjus tam tikram laikui vis po truputį kinta jo veiksmingumas. Žinoma, į blogąją pusę. Kol galiausiai tampa visiškai nebetinkamu. Tiksliau žmogaus gyvenimo nebelieka. Ratą išmeta, išlydo ar dar kažką su juo padaro, o žmogų patys žinome.
Vienus ratus mauna ant geresnių mašinų kitus ant prastesnių. (kalbant tik apie mašinų). Kaip ir žmonės vieni būna ale prasčiokai, kiti ale turtuoliai. Galima sakyti, kad vieniems ratams nepasisekė taip, kaip kitiems, kurie buvo užmauti ant ferrario. O žmogui nepasisekė, kad gimė pvz skurdžiai gyvenančioje šeimoje, o ne milijardieriaus apartamentuose.
Nežinau. Sumaliau čia truputį viską. Sunkiau nei tikėjau sekasi man išgvildenti tas savo nesąmones raštu. Ir tikrai nesąmonės. Nū ką aš žinau. Bet pasijuokimui tai gerai pasiskaityti turbūt bus po kokių metų ar trejų.
Na o ką aš. Toliau suksiuosi kaip tas bet kuris ratas. Krisiu į duobes ir lipsiu iš jų. Tikiuosi dar ilgai būsiu tinkamas naudoti. To paties linkiu ir Jums!
(negalvot per daug, kad visiškai sudurnėjau. Dar ne visiškai! :) )
Ate.
Važiuodamas iš namų ar namo, dabar jau tikslei nepamenu, bet kažkaip ramiai sau sėdėjau ir tiesiog žiūrėjau pro langą į praskrendančius vaizdus. Ne šendien čia buvo. Jau gana seniai. Tik kažkaip buvau pamiršęs, o šen netikėtai prisiminiau vėl, tai galvoju, kad reikia pasidiskutuot sau tą interpretaciją raštu. Būtent čia. Tai va, žiūriu žiūriu aš ir matau mašinų ratus. Daug daug daug ratų. Visi sukasi. Ir ar Jums neprimena mašinos ratas mūsų visų gyvenimų? Apskritai gyvenimo. Juk ratas vis sukasi ir sukasi į priekį, kaip ir mūsų gyvenimas vis tęsiasi ir tęsiasi. Kartais lėčiau, kartais greičiau, kartais išvis sustoja. Vienų gyvenimas gražiai susiklosto, kitų sunkiai. Ratas irgi būna gražus arba ne. Gali būt lietas ratlankis gali būt skardinis. Su daug stipinų arba išvis be jų. Nežinau. Kažkaip man čia viskas labai susiderina. Žinoma, tik man!
Ratas besisukdamas gali įriedėt netyčia arba tyčia į duobę. Gilesnę ar mažutę. Kaip ir mūsų gyvenimas gali atsidurti duobėj. Kai atrodo, kad visiška šikna. Kai viskas aplink blogai, negerai, sunkiai ir nemielai. O būna, kad viskas einasi tarsi sviestu patepta, kaip ir ratui besisukant ant ką tik išlieto asfalto. Juk visiems maloniau važiuoti ką tik nutiestu keliu negu žvyrkeliu, plytkeliu ar pilnu duobių keliu...
Pakliuvęs į didelę duobę, ratas gali sulinkti, lūžti ar dar kaip nors būti pažeistas. Lygiai taip pat ir mes. Patekę į sunkią situaciją galime ar tai susižeisti ar tai palūžti, išprotėti ar dar ką nors blogo. Paskiau būname žmonės su defektais. Kaip ir ratas po remonto nebebūna naujas. Jis paremontuotas. Kaip ir žmogus pagydytas.
Ratas nėra amžinas. Ankščiau ar vėliau jis susidėvi ir tampa nebetinkamu vartoti. O ką žmogus? Gyvena gyvena ir atėjus tam tikram laikui vis po truputį kinta jo veiksmingumas. Žinoma, į blogąją pusę. Kol galiausiai tampa visiškai nebetinkamu. Tiksliau žmogaus gyvenimo nebelieka. Ratą išmeta, išlydo ar dar kažką su juo padaro, o žmogų patys žinome.
Vienus ratus mauna ant geresnių mašinų kitus ant prastesnių. (kalbant tik apie mašinų). Kaip ir žmonės vieni būna ale prasčiokai, kiti ale turtuoliai. Galima sakyti, kad vieniems ratams nepasisekė taip, kaip kitiems, kurie buvo užmauti ant ferrario. O žmogui nepasisekė, kad gimė pvz skurdžiai gyvenančioje šeimoje, o ne milijardieriaus apartamentuose.
Nežinau. Sumaliau čia truputį viską. Sunkiau nei tikėjau sekasi man išgvildenti tas savo nesąmones raštu. Ir tikrai nesąmonės. Nū ką aš žinau. Bet pasijuokimui tai gerai pasiskaityti turbūt bus po kokių metų ar trejų.
Na o ką aš. Toliau suksiuosi kaip tas bet kuris ratas. Krisiu į duobes ir lipsiu iš jų. Tikiuosi dar ilgai būsiu tinkamas naudoti. To paties linkiu ir Jums!
(negalvot per daug, kad visiškai sudurnėjau. Dar ne visiškai! :) )
Ate.
.jpg)