Sveiki. Ar visi sveiki? Tikrai nežinau. Aš, kol kas, sveikas. Nusispjoviau net tris kartus. Šis įrašas bus toks kitoks. Galvojate kodėl, ar ne? Nors ir negalvojate, vis tiek pasakysiu. Jis atsiras internete ne iškart, kuomet bus baigtas. Tai reiškia, kad aš dabar rašau ne į blogo langą, bet į paprasčiausią wordą. Kodėl? Nes taip nusprendžiau. Ir nereikia į tai gilintis.
Pastarosiomis dienomis jaučiuosi šiek tiek įdomiai. Tiesą pasakius, net nežinau kaip čia geriau apibūdinti tą būseną. Tokia, atrodo, labai paprasta, bet ir nepaprasta. Tokia linksma, bet kartais ir ne. Jauki ir visiškai atgrasanti. Labai kontrastinga vienu metu. Ką tai galėtų reikšti...man pačiam sunku kažką kalbėti. Nekalbu jau apie paaiškinimą kaip čia kas čia. Retai, labai labai retai man taip būna. Ir tikrai seniai jau nebuvo. Kas tai įtakoja...? Nepasakysiu, nes pats neesu įsitikinęs. Negalvokite, kad kažkas man negerai. Taip nėra. Pilnai funkcionuoju ir kasdien atlieku tai, kas priklauso. Galbūt tik iš kitos pusės žvelgiant, kažkas ne taip, kaip tūrėtų būti. Gal ne ne. Ne taip pasakiau. Gal ne taip, kaip buvo ankščiau? Hmm. Apie tai daug negalvojau.
Sėdžiu patogiai įsitaisęs dabar, spaudinėju mygtukus, tekstas vis atsiranda, atsiranda. Norėčiau, kad žodžiai taip lengvai kauptųsi ir kursinio darbo dokumente. Deja. Su juo sekasi prasčiau. O čia, tiesiog rašai, ką šiuo momentu galvoji, matai, girdi, ar prisimeni. Daliniesi. Kol kas su niekuo nesidalinu. Ir artimiausias dvylika ar net šešioliką valandų nesidalinsiu. Bet paskiau, manau, kad kažkas vis tiek perskaitys. Dabar stebiu, kaip po truputį senka kompo baterija. O senka todėl, kad jis dabar atjungtas nuo visų galimų elektros šaltinių. Taigi, postas pirmą kartą taip rašomas. Galvoju, kad gal net geriau čia sekasi. Reikės pamėginti po šito tekstuko truputį užsiimti pvz rinkodaros dienų idėja. Gal geriau galvosis.
Kažkaip geriau susikoncentruoju. Mintys nebėgioja kaip pakvaišusios ir beveik nepamirštu, ką norėjau pasakyti. Man patinka.
Šis savaitgalis (šiuo metu dar sekmadienis, 28-toji), buvo labai nestandartinis ir įdomus. Galiu tik džiaugtis ir dėkoti, kad nereikėjo sėdėti namie ir visiems skųstis, kad neturiu, ką veikti. Na, nors sekmadienio antroje pusėje jau prasidėjo. Bet. Taigi tik sekmadienį. O penktadienis ir šeštadienis prašvilpė tarsi jų nebūtų buvę, ačiū. Ačiū. Kartais juk būna taip, ar ne? Dažniausiai, kai būna smagu. Geri dalykai greitai baigiasi. Paskiau telieka tik galvoti, kad nesuspėjau to, kodėl nepadariau taip, kas tada užėjo, kodėl nesidžiaugiau, ar kodėl nedariau.
Prieš kokius tris, galbūt keturis metus supratau, kad reikia džiaugtis kiekviena akimirka, kurios daugiau gali nebūti. Tai buvo po pirmos rimtesnės kelionės į kitą šalį. Grįžęs supratau, jog nepakankamai džiaugiausi, nepakankamai vertinau, dėl to reikės sugrįžti dar kartą. Nuo to laiko, visada kartoju sau, kad džiaukis, džiaukis, džiaukis, nes tai gali daugiau niekada nepasikartoti. Net kažkas panašaus į tai. Stengiuosi kiekvienoje situacijoje, kuri man atrodo gera. Deja, ne visada išeina to laikytis. Dažnai išsimušu iš vėžių, padarau visišką nesąmonę. Bet kartais būna ir taip, kad tiesiog negali daryti taip, kaip nori. Nori, bet negali. Kažkas neleidžia, varžo, priešinasi. Kažkas viduje, ne išorėje. Stengiuosi atsikratyti tokių dalykų. Bet kažkaip dar ne visada pavyksta. Reikia labiau stengtis. Bet tikiu, kad tikrai pavyks. Ir tada bus visiškai beprotiškai jėgiška. Čia tarsi steidžai. Prasideda viskas nuo pačio blogiausio varianto, kuomet viskas yra supistai blogai, paskiau po truputį supranti, kad lyg ir smagumo kažkokia dalelė yra, atrandi vis nauja nauja, taip kyli, kyli... Ir vat. Arba užstringi kažkuriam tais aukšte, arba stengiesi siekti vis aukštesnio. Et...jau toks tas gyvenimas. Kiekvienas renkasi, kokiam aukšte apsistoti. Kiekvieno iš mūsų reikalas, kelių aukštų bus mūsų namas, daugiabutis, didelis viešbutis, dangoraižis o galbūt aukštas aukštas bokštas.
Pamenate, paskutiniame savo įraše sakiau, kad norėčiau pasakoti kažką, bet niekaip nesirištų su tekstu. Tai va. Dabar irgi nesirištų, manau. Ir kažkaip neišplėtočiau jau šiandien minties. Nors ir kitą kartą, turbūt, neišplėtosiu. Taigi, netyčia tai įterpsiu kur nors į tekstą, net nežinosite, kad tai buvo pasakyta, apie ką aš čia kalbėjau. Nors...Dar nenusprendžiau. Negalvoju taip toli.
O dabar vis labiau artėja didžiosios žiemos šventės. Ale labai rimtos ir gausios ir didelės ir visokios kitokios, kaip visi šneka. Pradeda ruoštis dar likus porai mėnesio iki to... Nežinau. Tiesa pasakius, nesuprantu, kodėl visi jas taip sureikšmina? Mano mąstymas, turbūt, radikaliai skiriasi nuo visų tų žmonių. Ar aš keistuolis? Žinoma, sakysite, kad taip. Bet nepyksiu. Suprasiu. Ką aš galiu padaryti...arba kas gali padaryti, kad pradėčiau galvoti kitaip? Manau, kad kas nors tikrai gali. Bet, kol nesiruošia, tai ir taip labai man gerai bus. Galbūt net prieštarauju pats sau, sakysite? Nes sakiau, kad reikia džiaugtis. Beeeeeeet. Taigi, tam tikrais dalykais, kurie patinka. : ] (pirmasis smailas, kurį panaudojau, rašydamas šitą postą). Žinoma, nieko neturiu prieš tas didžiąsias šventes, gerai jos, smagu ir taip toliau, bet. Bet per daug sureikšminta, mano akimis.
Vakar kilo man tokia viena mintis, ką galėčiau parašyti bloge. Gal reikės įgyvendinti tai. Nežinau ar gausis ir ar bus labai įdomu, bet vis šiokia tokia veikla ir pasikeitimai. O mintis labai paprasta. Tai bus mano, kurios nors pasirinktos iš anksto dienos dienotvarkė. Viskas nuodugniai. Kas dešimt ar panašiu laiko intervalu užsirašinėsiu, ką tuo momentu dariau. Paskiau gi, viskas atsidurs nusišnekėjimų bloge. Neoriginalu, bet kaip ir sakiau, vis šis tas.
Rytoj pirmadienis, laukia koledžas, vokiečių paskaita. O aš jo visai nelaukiu, kadangi kolis rytoj. Toks vienas iš sudėtingesnių šiais metais. Ar aš moku? Geras klausimas. Ir pats nežinau kiek moku. Visą dieną ne kaip sekėsi mokintis. Tiksliau, prisiminti viską, ką mokinausi. To rezultatas pasimatys rytoj, apie dvyliktą valandą dienos. Nenoriu ir šeip pirmadienio. Nenoriu naujos savaitės pradžios. Nežinau kodėl, bet, bent jau šiuo momentu, tai nežinau ir pats ko noriu.
Turbūt laikas miegui. Tikiuosi pavyks normaliai išsimiegoti. Nes pastarieji užmigimai buvo komplikuoti. Kai tik ateina laikas miegui, atsigulu, televizorius off, užsimerkiu ir tada prasideda. Minčių milijonas, nesuprasi kokia jų seka, kaip jas dėlioti. Nes vos tik galvoju apie vieną, tai iškart norisi ir apie tą patį, tik iš kitos pusės. Na, žodžiu, toks chaosėlis. Ir vis galvoju galvoju galvoju, paskiau kažkaip susitrukdau, tik šast, prasibudinu. Pasirodo, atseit čia buvau jau truputį iškeliavęs į miegą, bet, atrodo, kad visą tą laiką tik galvojau, galvojau. Toks sudėtingas, sakyčiau, reikalas. Reikia jį panaikinti. Nors, gal nevisai. Tiesiog truputėlį jį pakontroliuoti.
Matau, kad žodžių skaičiuoklis, jau muša rekordus, taigi tikrai atsisveikinsiu. Palinkėsiu geros dienos, arba nakties. Čia pasirinktinai. Priklauso nuo to, kokiu paros metu skaitysite. Jeigu išvis skaitysite ir netgi iki pat pabaigos išsilaikysite nepaspaudę „ikso”. Jei to nepadarėte, tai sveikinu. Ne kiekvienam būtų įdomu visa tai skaityti. Tai tiek, ačiū už dėmesį ir susitiksim ateity!
Gabalaicis senas, neblogas, linksmas, optimistinis. Enjoy.
.jpg)