Visų pirma, tai nežinau kaip čia kodėl čia, bet net aštuoni žmonės paspaudė paskutiniame įraše ten tuo patinka nepatinka etc... Labai buvau nustebęs ir pamalonintas. Nežinau iš kur tiek atsirado klikų. Nežinau kas čia skaito..bet vis-tiek smagu labai.
Šendien buvo sunki darbo diena. Na, galbūt ne krūviu sunki, bet ilga. Tokia tempianti miego link..nuobodi. Gal dėl to niekur šendien nenoriu nei judėt nei kažką mąstyti. Nuo septynių ryto iki pusės penkių vakaro buvau išvykęs. Koledžan. Ojoj. Nemėgstu ketvirtadienių.
Bet buvo šen ir gerų dalykų. Na, bent jau man atrodo, kad geri.
Kėliausi anksti, važiavau anksti, tai buvo dar tamsu. Ir žinot ką galvojau važiuodamas...? Kad Vilnius yra gražesnis naktį. Ne dėl mirksinčių lempučių, ne dėl degančių šviestuvų, lempų, žibintų ir kitų dalykų.... Tiesiog kai tamsu, tai nesimato visų tų nesąmonių... Nesigilini į kažkokius blogus žmones, nes jų nesimato (nebent, kai iššoka iš krūmo), nesigilini į šiukšles, netvarką, chaosą, senus žmones, visokius sugriuvusias kriošenas namus, apskritai nesimato viso to šlamšto, kurio pilna čia. Ir kuris pasimato, kai būna šviesu... Susidaro toks visai malonus vaizdas, kuomet aplink tarsi tokia ramuma. Jeigu taip trumpai ir aiškiai - tai niekas nekrenta į akis tamsiu paros metu. Tiesiog matai tamsumą ir tiek. Jokių pašalinių ten defektų.
Apie tai galvodamas netgi džiaugiausi smarkiai, kad viskas ok su Vilnium. Kol-kas. Kol neprašvis. Bet nepagalvokit, kad aš labai jau mėgstu tą naktinį vilnių. Ir negalvokit, kad taip jau nemėgstu dieninio... Ne ne. Visai ok jis ir šeip. Tiesiog čia toks pamąstymas. ar kažkas panašaus.
Ryte, kaip ir visada gėriau kavą. Na, šen kapučiną. Skani, taip skani. Ne tame esmė. Žinot, būna tokia putelė visad ant kapučino. Tai va. Po truputį geriant kavą, puoduke jos mažėja. Ir atitinkamai krenta putelė. Ir ant puoduko kraštų lieka tos putelės žymės tokios. Nū kaip nuosėdos ką aš žinau kas ten.
O puodukas mano toks didelis visai. Ir toks be kampų. Žinot ką jis man priminė? Toks vat, su kava, su tom ale nuosėdom...kaip žemė čia. Toks krateris. Ir įsivaizduokite, kad kiekvienas tokių kraterių per dieną pridaro ne po vieną.. Ne po vieną puoduką kavos išgeria..du, tris, keturis...... Ir pagalvokime, kiek būtų sudėjus visus tuos krateriukus. Daug, žiauriai daug.
Kai puodukas pilnas kavos, viskas ok, visi laimingi. Žino, kad bus skanu gardžiuotis kavute, dar jeigu cigaretė priedo..išvis ledas. Kas vyksta toliau? Nugeriam kažkiek kavos. Nugeriam dar. Jau pusės puoduko nebėra. Ir kava po truputį aušta... Dar po kelių minučių kavos nebėra visiškai. Lieka tik nuosėdos tos. ant kraštų, ant puoduko dugno. Tuščia. Žmogus būna laimingas išgėręs tą kavą, bet juk neilgam. Kažkas netgi nusimena, kuomet baigiasi gėrimas. Nusimena dėl to, kad nebėra kuo gardžiuotis, nebėra šilumos, nebėra to kvapo.. Ką žmogus daro toliau..? Jis žino, kad galės užsiplikyti dar vieną puoduką kai tik to norės... Prisiminkime, kad tokių žmonių yra be galo daug...daug daug daug.
Dabar gi sulyginkime tą puoduką kavos su žemėje kasamu krateriuku. Įsivaizduokime, kad kiekvieną kartą, kai žmogus atsigeria kavos, jis truputį nukasa ir žemės. Kada puodukas tuščias - krateris pilnai iškastas. Jeigu trumpiau tariant tai žemėje atsiranda duobė. Paprasta duobė. Tačiau, kai iškasama duobė, tai juk niekas nesidžiaugia...niekam nebūna šilta, niekas nenori kasti dar vienos (na, aišku būna, bet ne apie tai dabar). O žemė tai kenčia. Žmogus po truputį nukasinėja nukasinėja....Mažėja gi po truputį viskas. Taip kas, kas, kas, kas, kol prisikas iki galo. Pasieks dugną. Kuomet liks tik nuosėdos. Ant dugno ir šonuose. Tada, galbūt, mes suprasim, kad po truputį mes vartojame, vartojame viską, ką duoda žemė. Baigsis kada nors viskas. Ir nebebus, kas šildo. Nebebus kavos. Nebebus krateriukų. Bus vienas didelis didelis, plonas plonas paviršius, ant kurio stovės visi žmonės ir sakys, kodėl mes kasėme tuos krateriukus.....?
Toks keistas vėl gi mano samprotavimas. Jame galima įžvelgti daug visko. Nežinau kas pavyks Jums.
Šiam kartui tiek. Kiek neįprastas įrašas. Bet šendien man taip išėjo. Taip rašėsi. Nesmerkite. Ate, kolegos. Galbūt vėl sulauksiu aštuonių varnelių uždėtų. : ]]] Iki.
.jpg)
